Can't move on with it

                  Kas nors supranta tą jausmą, kai nuotaikos nepakelia vien puodelis kavos ir gera knyga rankose? Kai nori paaiškint kaip jautiesi, bet akyse ašaros, galvoj keiksmažodžiai, mintyse prisiminimai, o širdis tampa akmens luitu, traukiančiu prie žemės. Kai vaistų buteliukas vonioj taip vilioja, bet tu jį palieki vietoj, nes turi vilites, kad visi košmarai pasibaigs.Kai visi filmai, net ir trileriai baigiasi meilės istorijom, o visos dainos skamba apie laimingas poreles ir tau dabar tai nėra gražu. Kai draugai klausia, kas atsitiko, o tu neturi jėgų pasakyt, kad eitų šalin, nes jie negali padėt. Kai taip sunku mąstyt apie ką nors svarbaus, kai mintys vistiek grįžta prie vieno. Kai nori pamiršti visiškai viską, kad atminty neiškiltų siaubinagi mieli prisiminimai. Kai drebi susisukęs į kamuoliuką kampe, nors kambary tikrai šilta. Kai nebesistengi nieko planuot, nes visi planai jau sugriauti.            Manau, šią būseną supranta tikrai ne kiekvienas, kuris galvoja, kad supranta, bet nelinkiu to pajaust niekam. Net tam, kuris privertė mane šitaip jaustis, net didžiausiam priešui. Nors.. ok, priešam linkiu.  Iš tikrųjų, visa tai be proto sunku. Jei neturėčiau 4-metės sesės, apkabinančios mane ir sakančios: "neverk, mes galim draugaut",  nepadėtų net psichiatras