Shit. I'm inlove.

short hellos and long goodbyes

                 Žinot tą jausmą, kai pamčius vieną žmogų, veide atsiranda šypsena, sunku nustygt vietoj ir viduj pasidaro maloniai šilta? Kai užtenka tą žmogų vien pamatyt, ir diena tampa prasminga. Kai per pamokas mokytojui aiškinant nesuvokiamus dalykus tu tiesiog sėdi ir kartu su skrandyje laukiančiais drugeliais mąstai, kada vėl pavyks išvyst tą mielą veidą. Veidą, dėl kurio ryte su didžiausiu entuziazmu keliuosi iš lovos. Taip, tai vienas geriausių jausmų.
                    Tačiau žinot tą jausmą, kai nusivili kitu, geru draugu?.. Ir pradedi mąstyt, ar tikrai jis buvo geras, ir aš išvis buvo draugas. Gal tiesiog praeivis, atsitiktinai užsukęs į tavo gyvenimą pasilabint ir palikt nežymų pėdsaką jame. Gal tam žmogui ne taip jau rūpėjo, kaip tu jautiesi, dėl ko liūdi ar džiūgauji. Jis tiesiog buvo šalia, bet juk "draugui" to negana. Aš per silpna iki galo suvokt šito žodžio prasmę, tačiau pasakysiu,kaip atrodo man. Draugai nebūna šalia tik tada, kai užeina noras. Draugai turi aukotis. Draugystė turi būt paremta kažkuo daugiau, nei keliais maloniais pokalbiais. Noriu tiesiog išrėkt: draugystė neturi būt SAVANAUDIŠKA. Kaip liūdna, kai susikurtas geras įvaizdis griūna. Kartu ir viskas, ką vertinai ir branginai. Keičiasi požiūris. God. Taip, tai vienas iš siaubingesnių jausmų.


damnit,kaip blogai jaučiuosi. nematau nei to tobulo veido, drugeliai manyje miega, arba juos išvis sunaikino kokia nors skrandžio rūgštis. nusivylimas žmonėm. n e ž i n o b y b ė. ir daug dalykų, kuriuos reikia apmąstyt, o tam, žinoma, nėra laiko.
By the way, turbūt dar neminėjau, so, atsisveikinu su viešuoju blogu, ar tuo, kas iš jo liko. Gaila, kad viskas taip gavosi, ir geriausius įrašus teko ištrint dėl kelių žmonių akių. Nuo šiol rašysiu SAU, o jei labai norėsit, gal ir su kai kuriais iš jūsų pasidalinsiu. Anyways, sėkmės bloggeriavime, ir visame kitame. atią.
ps.  misteri 

!n54n3, Tu visada laukiamas mano bloge. bet kuriam.

FALL OUT BOY ISN'T DEAD

     Fob music is the best thing that happened in my life. I'll always remember it as great part of my life. And it's lyrics... Ahh, they're definitely the best.
LOOK,

 

SO JUST

thoughts, how dare you?

                    Vakar vakare prieš užmigdama kažkaip netyčia pagalvojau, kad būtų gera susapnuot kokį nors neįmanomą sapną, kuriam viskas gerai, mylimas žmogus pašonėj ir jokių blogų minčių. Kadangi tada dar nesuvokiau, kad man tai blogai baigsis, mano kūnas išpildė prašymą ir kokias 10 min., nors ir miegodama, buvau malonioj ekstazėj. Bet tada, žinoma, viską nutraukė rytas. Pabudus dar kelias minutes gulėjau lovoj su šypsena veide ir maloniais virpuliukais kažkur giliai. Bet vos tik suvokiau, kad tai buvo sapnas, ir kad dabar viskas kitaip, ir kad taip niekada nebus, ir kad tai tikriausiai net neįmanoma... Ech, tikrai labai blogas jausmas. Dabar tenka iš naujo viską permąstyt ir suprast, ko iš tikrųjų noriu, ko man tikrai reikia ir ką galiu gaut. Taigi, mano draugiškas patarimas - atsargiau elkitės su norais, nes asmeniškai man jie sugadino savaitgalį...

waitin for drugs

     Ir vėl pasirodau čia. Velniškai gera savaitė. Gavau daug laimės narkotikų!  Mokykloj prastai, bet ji nepakankamai man rūpi. Daug gero laiko praleisto su naujais draugais, aš labaai laiminga. Myliu savo narkotikus. Manau, visi turėtų atrast savuosius. Maniškiai yra draugai, meilės, maistas, muzika ir fotografija. Pagrindinis jų poveikis - šypsena/juokas. Šalutinis poveikis - pasyvus požiūris į mokslus, ar kitus rimtus dalykus. Būtent šis požymis šią savaitę reiškėsi ypač galingai.Kai gaunu dozę, pradedu galvot, kad šį puikų laiką turiu skirti tam, kas man patinka ir daro mane laimingą, o taip būna retai. Per pusę metų, nuo rugsėjo pradžios, jaučiausi visiškai laiminga ne tiek jau ir daug kartų, todėl nežadu mainyt savo narkotikų į nieką kitą. Svarbu gauti dar ir dar,o į visa kita man nusispjaut. Seniai laukiau tokio gyvenimo.

Oh, crap

Shit, nieko gero. Labai liūdžiu, todėl daug valgau, todėl storėju, I can feel that. Akmenukas į mano haterių daržą - mane labai lengva nuliūdint. Nors ne. Jiem nieko nereikia daryt. Man kartais nereikia priežasties liūdėt, tiesiog graužiu save kvailom, nepatvirtintom teorijom. Noriu būt optimiste, bet esu realistė, kuri pesimistiškai suvokia realybę. God, I'm one big mess. Tai viena iš liūdesio priežasčių. Nesusigaudau, kuo norių būt. Ar savim, ar kažkuo, kuo kiti nori kad būčiau. Anyways, negaliu būt kažkuo kitu, kai liūdžiu. Išryškėja visos mano pesimistiškos mintys. Štai kodėl kai liūdžiu, būnu viena, nepadeda jokie "viskas bus gerai". Žinau, kad bus, man tiesiog reikia kažko, kas šiuo momentu palengvintų padėtį ir padėtų pasijust geriau. O aš tiksliai žinau ko man reikia, deja, kiti čia bejėgiai, niekas nesugebės man to duoti (OMG, ne, TO :DDD). Po kelių dienų, pagal mano išmąstymus, viskas pagerės. Tikiuosi gaut savo laimės dozę, kuri man suteikia tiek džiaugsmo ir jėgų, kad išbėgioju ir iššokinėju visą suvalgytą šokoladą. Taigi, bandysiu kantriai laukt atkeliaujančių "narkotikų" ir ignoruot kitus liūdesio sukėlėjus.