Oh, crap

Shit, nieko gero. Labai liūdžiu, todėl daug valgau, todėl storėju, I can feel that. Akmenukas į mano haterių daržą - mane labai lengva nuliūdint. Nors ne. Jiem nieko nereikia daryt. Man kartais nereikia priežasties liūdėt, tiesiog graužiu save kvailom, nepatvirtintom teorijom. Noriu būt optimiste, bet esu realistė, kuri pesimistiškai suvokia realybę. God, I'm one big mess. Tai viena iš liūdesio priežasčių. Nesusigaudau, kuo norių būt. Ar savim, ar kažkuo, kuo kiti nori kad būčiau. Anyways, negaliu būt kažkuo kitu, kai liūdžiu. Išryškėja visos mano pesimistiškos mintys. Štai kodėl kai liūdžiu, būnu viena, nepadeda jokie "viskas bus gerai". Žinau, kad bus, man tiesiog reikia kažko, kas šiuo momentu palengvintų padėtį ir padėtų pasijust geriau. O aš tiksliai žinau ko man reikia, deja, kiti čia bejėgiai, niekas nesugebės man to duoti (OMG, ne, TO :DDD). Po kelių dienų, pagal mano išmąstymus, viskas pagerės. Tikiuosi gaut savo laimės dozę, kuri man suteikia tiek džiaugsmo ir jėgų, kad išbėgioju ir iššokinėju visą suvalgytą šokoladą. Taigi, bandysiu kantriai laukt atkeliaujančių "narkotikų" ir ignoruot kitus liūdesio sukėlėjus.